Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų. Ir tie draugai – visi žvėreliai. Kasdien nueina jis į mišką ir žaidžia ten su jais.

Daug paslapčių tada sužino Kikas, mat jo draugai visur laksto ir žvitriom akytėm daug ką mato.

Paukščiukai parodo Kikui, kur sirpsta pačios saldžiosios uogos, voveraitės nusako, kur rasti didelių didelių gilių ir gardžių riešutų.

O Kikas sergsti mažuosius savo draugus nuo pavojų. Jis gerai pažįsta visų žvėrių pėdsakus — beveik kaip senelis indėnų vadas Eiklusis Žirgas. Išvydęs kur praėjus lūšį ar vilką, Kikas nubėga miškan ir perspėja savo bičiulius.

Tada Zuikienė ir Voverė sušaukia vaikučius ir dumia namo, kur nieko nebaisu.

Bet kaip visi vaikai Kikas su draugais vieni kitus ir paerzina.

Vieną dieną žvėreliai susirinko miške pažaisti. Atėjo ir Kikas. Galvą apsirišęs kaspinu, o už jo gėlių prisikaišęs.

Jis iškėlė ranką, pasisveikino su visais. Bet žvėreliai, Kiko gėles pamatę, suklego juoktis ir šaipytis.

– Kur matyta, kad indėnas karys gėlėmis galvą kaišytų! – kvatojo Džekas striukauodegis.

Žvėreliai taip jau šaipėsi, kad Kikas nebetvėrė ir nuėjo sau, nosį nukabinęs. Juo pikčiau buvo, kad draugai teisybę sakė. Tikras indėnas karys galvą puošia plunksnomis, o ne gėlėmis.

Mažasis Kikas nuėjo pas senelį ir pasakė savo bėdą.

– Aš noriu didelių plunksnų, seneli, tokių, kaip tavo, – paprašė jis.

Eiklusis Žirgas meiliai pažiūrėjo į anūkėlį ir tarė:

– Plunksnų, Kikai, gausi pats pasirūpinti. Turi parodyti, kad esi didis medžiotojas. Tik medžiotojai plunksnų papuošalą ir gali nešioti.

Išdrožė Kikas plunksnų ieškoti. Bet jų ne taip lengvai rasi. Patraukė jis per miškus, per kalnus, mylių mylias nuėjo, bet plunksnos nė vienos neužtaikė.